skudurys

skudurỹs sm. (3^b) NdŽ, skuduriaĩ pl. (3^b) žr. skuduras: 1. Ak, Gž Eidamas radau akmenį, susisukau į skudurį ir įsikišau į užantį K.Bor. Visai nuplyšo – tik į skùdurius Dkš. 2. pl. Ve, už vienus skùdurius – kelios markės kišeniuj Dkš. Jie pat[y]s tik skuduriais apsirengę BsMtI120(Brt).

◊ į skùdurius gáuti būti primuštam: Jis nesako, kad gav[o] nuo senio in skudurius BsPIII247.

šuñs skudurỹ bū́ti patekti į pavojų, pražūtį: Kad manę nebūt buvę (nebūčiau atėjęs jūsų gelbėti), bū́tumėt visi šuñs skudurỹ Jrk139. Aš vidury, tu šuñs skudurỹ Jrk92.